Kim & Domas

Dabar yra penkta valanda ryto, visi draugai ir artimieji susirinke Gabrieles tetos namuose. Mums pries valanda paskambino is ligonines ir pranese jog gabriele paliko musu pasauly…

Sia nakti laukdama naujienu paskaitinejkau jos komentarus, ir pries apleisdama si bloga pasakysiu istorijos pabaiga. Jie su Jonu(Domu) buvo kartu, be galo laimingi ir tobulai sutverti vienas kitam. Cia jo zodziai skirti gabrielei.

(So Rest In Peace my lover ! You will always live in my heart!!!!)

Visiems skaitytojams su asaromis akyse noreciau pranesti liudna zinia. Pries valanda Gabriele ligonineje istiko stipri krize( nezinau ar ji kam nors sake kad sunkiai serga) taigi siuo metu ji guli komoje. Mes visi tikimes jog ji isikapstys ir vel juoksis kartu su mumis, ir pabaigs rasyti savo gyvenimo istorija, taciau dabar kol dar esame visiskoje nezinioje mes galime tik melstis ir laukti.

p.s. gal ir kvailai atrodo kad cia blogo skaitytojams pranesu toki dalyka, taciau tai kas svarbu jai( kad ir kaip kvaila tai atrodytu man ) as tiesiog negaliu nepadaryti.

Panirau į besapnį miegą. Kai pabudau palatoje buvo tamsu. Šalia mano lovos esančiame fotelyje pamačiau miegančią Kim. Ji atrodė kaip angelas. Plaukai šiek tiek susitaršę, ilgos blakstienos paslėpusios akis, ir jos gražios lūposšiek tiek pravertos. Ji tokia miela ir nepiktybiška kai miega. Niekada nepagalvočiau jog toks angelas gali būti tokio stipraus charakterio. Tyliai išlipau iš lovos. Galva šiek tiek sukosi, bet kurį laiką pastovėjus sustojo. Priėjau prie kim ir atsitupiau šalia fotelio. Kurį laiką stebėjau jos gražius bruožus, kai mano ranka pakilo ir nejučiomis švelniai perbraukė jai per lūpas. Supratęs ką padariau staigiai atitraukiau ranką ir gryžau į lovą. Įsitaisiau ir užsimerkiau, tačiau miegas neimė, mintys kartu su širdim begalo trosko dar kartą prieiti prie kim ir ją pabučiuoti. Tas malonus jausmas kai jos švelnios lūpos liečiasi su manosiomis vis sukasi mano galvoje. Galiausiai pralaimėjęs kovą pats su savimi išlipau iš lovos ir nupėdinau prie fotelio. Pasilinkiau virš jos ir atsargiai prisiliečiau prie jos lūpų. Sustingau kai jos pradėjo judėti kažką murmėdamos, tačiau greit nustojo ir pradėjo bučiuoti manąsias. Bučinys buvo toks aistringas kad aš net negalvojau apie tai jog Kim atsako į mano bučinį. Suvokimui atėjus į mano minkštą makaulę aš begalo apsidžiaugiau akimirkai patikėjęs jog ir ji gali man jausti tą patį. Tačiau džiaugsmas truko neilgai, ji įkvėbdama oro tarė.

-Čeisai  nečia, juk mes ligoninėje. - ir ji sukikeno. Mano lūpos mėšlungiškai sustingo. Nežinojau ką daryti. Praėjo minutė, Kim rankomis apčiupinėjo mano rankas ir veidą ir supratusi jog tai ne Čeisas panišku balsu paklausė. - Domai, ką tu veiki prie manęs?

-Nieko. - atsakiau ir nuėjau atgal į lovą. Atsiguliau apsiklojau ir kuo ramesniu balsu pasakiau. - manau man reikia numigti. - ir užsimerkiau, Kim daugiau nieko nesakė, o aš save mintyse keikiau. Viskas, daugiau jokių nesamonių su Kim. Laikas apsiraminti kol dar neprisidirbau. Nepajutau kaip užmigau. Prabudau kai jau buvo rytas, Kim sėdėjo ant to paties fotelio ir kažką skaitė.

-Labas rytas. - pasakiau mintyse sukūręs nuostabų planą kaip išsisukti.

-Hm, labas. - sutrikusi pasakė ji. Jau norėjo kažką sakyti bet aš ją nutraukiau.

-O tie vaistai kuriuos suleido sesutė nuostabūs, taip gerai išsimiegojau. - pasakiau besiražydamas. Ji tylėjo. Supratau kad įklimpau kaip reikiant, nes dabar jau neišvengsiu nė to pokalbio kurio bandžiau išvengti suvaidindamas skausmą.

-Domai? - po kurio laiko kreipėsi į mane ji.

-M? - paklausiau.

-Kodėl tu mane pabučiavai? - paklausė kiek liūdnu balsu.

-Kim, aš tavęs nepabučiavau, aš tik norėjau pasikelti, o tu buvai per arti manęs, todėl mūsų lūpos ir susilietė, patikėk, aš ir jaučiuosi kaip pasibučiavęs su seserim. - greit išpyškinau savim pasitikinčiu tonu. Net pats stebėjausi kaip man gerai išeina vaidinti.

-Ne, - po mano žodžių jos veidas buvo dar labiau sutrikęs. - Aš turėjau omenyje šią naktį. - pasakė ji suraukdama antakius.

-Pff…Kim gal susapnavai? Nu bet tavo sapnai… - nusijuokiau, o ištiesų tai svajojau kad ji pasakytu ką nors tokio jog jai tokie sapnai patys mieliausi nes tada išsipildo jos svajonė, ar panašiai. Bet kuo puikiausiai žinojau kad jei ji ir sapnuotu tokį sapną mano vietoje būtu Čeisas.

-Ne Domai, aš nesapnavau, tu naktį mane pažadinai bučiuodamas mane. - nuraudo tai sakydama.

-Ne nu Kim, tu tikriausiai juokauji. AŠ BUČIAVAU TAVE? Tokio gero juoko tu dar niekada nebuvai sugalvojusi. - garsiai juokiausi aš. - Mergyt, jei aš tau patinku tai taip ir sakyk, nieko tokio aš patinku beveik visoms merginoms, tai normalu. - pasakiau pasityčiojančiu tonu, o mintyse nekenčiau savęs už tokius žodžius. Bet turėjau kaip nors išsisukti, o tai buvo geriausia išeitis.

-Domai pabaik vieną kartą šitas nesamones. Tu man patinki tik kaip mano geriausias draugas ir nieko daugiau, ir aš nesu tokia kaip visos tos mulkės kurios tave dievina, per daug gerai tave pažystu kad taip galėtu kadanors nutikti. - išrėkė ji. Mano širdis kraujavo. Ji kątik sužlugdė paskutinę mano vilties dalelę jog kadanors mes galėtume būti kartu.

-Gerai jau gerai tik pajuokavau, bet tiesą pasakius neįsivaizduoju apie ką tu šneki.

-Gal tu lunatikuoji? - staiga paklausė ji. Ir po šių jos žodžių aš visiškai atsikvėpiau, kaip aš to nesugalvojau ankščiau, mano planas viską neigti buvo ne toks ir tobulas palyginti su šiuo.

-Na tėvas yra sakęs kad kartais vaikštau naktimis… - sumelavau, mano tėvas niekada gyvenime nėra man konors sakęs, įdomu ar jis išvis suvokia kad aš esu jo sūnus.

-Na tuomet viskas aišku… - pasakė Kim, o jos veide atsispindėjo palengvėjimas…

____________________________________________________________________________

Na va toks trumputis, kitas bus jau iš Kim pusės. Nelabai vykęs, bet geresnio nesukurpiau.

Velnias, tikrai žiauriai susimoviau, mintys lėkė didžiuliu greičiu per kelias sekundes sugalvojau gal penkiolika pasiteisinimų. Tik bėda kad visi jie atrodė beviltiški. Taigi toliau gulėjau nejudėdamas ir laukiau kas bus. Jos balsas pasikeitė, dabar jame buvo juntamas nerimas.

-Viešpatie, Domai! - ji pribėgo prie manęs ir atsiklaupusi šalia pasilenkė virš mano veido, atrodė kaip reikiant išsigandusi. - Tau viskas gerai? Nieko nesusižeidei?

-Ne, nieko. - atsakiau kvailu tonu,o akys lakstė apžiurinėdamos jos gražų kaip lėlės veidą.

-Domai, tau bėga kraujas. - pasakė ji pakišdama ranką man po galva. Jos ranka drebėjo, kai ji ją ištraukė ji buvo visa kruvina. Pajutau kaip sukasi galva. Pasidarė silpna.

-Ne Kim, man viskas gerai… - pasakiau bandydamas keltis, tačiau jos rankos įsirėmė man į pečius ir neleido pasikelti. Staiga užsinorėjau miego, akys pradėjo merktis.

-Oj ne ne ne, tik neužsimerk, pasilik su manim… - kalbėjo ji švelniai trankydama man per veidą.

-Amžinai… - neaiškiai sumurmėjau.

-Čeisai! - užrėkė ji, - reik jį greičiau gabent į ligoninę. - Susinervinusi aiškino ji. - Po velniais, ką tu sau galvoji? - lyg bardama kalbėjo ji man, supratau kad pokalbio apie tai ką aš čia veikiau neišvengsiu, bet šią akimirką man ištiesų nerūpėjo niekas kitas tik tai kokia nuostabi ji yra. Ankščiau tiek apie ją negalvodavau, kažkaip pavykdavo susikoncentruot į kitus dalykus. Velnias, tikriausiai išties stipriai sutrenkiau tą galvą. - Tik nedrysk užsimerkt, nes atsiimsi už tai!!!  Kalbėk su manim, pasakyk ką čia veiki? - klausinėjo ji lenkdamasi vis arčiau mano veido. Dabar buvo vos keli centimetrai iki jos lūpų. Jos atrodė tokios viliojančios, tokios švelnios. Pats gerai nesuvokiau ką darau, galva baisiai sukosi, bet sutelkęs visas jėgas pakilau tą centimetrą iki jos lūpų, ir jos susilietė. Aš neklydau, jos išties švelnios, ir tokios malonios. Tačiau ji staigiai atšoko atgal. - Ką čia išdirbinėji? - paklausė ji vis dar susijaudinusi. Kvailys, koks aš kvailys. Ką aš darau, juk ji įsimylėjo tą suskį Čeisą… Praradęs viltį, kurios iš tiesų niekada ir negalėjau turėti, užmerkiau akis ir pasinėriau į miegą. Miegas nebuvo malonus, mane kratė šaltis. Tačiau po kurio laiko nieko nebegirdėjau, pasinėriau į visišką tamsą. Praradau samonę.

Išgirdau balsus, jie tyliai šnabždėjosi. Pirmajį balsą atpažinau be jokių pastangų, tai buvo Kim, ir kitas balsas buvo Edžio? O gal Semio? Nors į kitą balsą labai ir nesigilinau, kaip ir nesigilinau į tai apie ką jie šnekėjosi. Mėgavausi jos švelniu balsu. Nežinau kiek laiko taip pragulėjau, kol nusprendžiau kad noriu ją pamatyti. Sunkiai atvėriau vokus. Mane apakino šviesa. Kelis kart sumirksėjau kad prie jos priprasčiau, ir akinančiai šviesai prasisklaidžius išvydau jos susirūpinusį veidą palinkusį virš manęs.

-Pagaliau. - atsiduso ji. Sunkiai prisiminiau kas atsitiko, pamenu tik kaip nebenorėjau daugiau žiūrėti į ją su kitu ir bėgau, o viskas kitkas buvo pasislėpę migloje.

-Amm… - numykiau tuom parodydamas kad nelabai suprantu kas vyksta. - Kim, gal paaiškintum ką veiki vos ne užsilipusi ant manęs? - kiek piktai paklausiau. Vaidinti pavyko tiesiog tobulai. Džiaugiausi dėl to, bet kartu ir pykau ant savęs, juk taip gera kai ji taip arti. Vaikine, tvardykis, juk ji atstūmė tavo bučinį. Garsus sprogimas, ir migla išsiklaidė. Dabar visi įvykiai prieš man užmingant buvo kaip DVDRip kokybės filmuose. Bučinys, neaiškios kvailos sapalionės… Ojojoj mulki tu!!! Šį syk susimovei kaip reikiant. Pažvelgiau į Kim, dabar ji stovėjo prie mano lovos kiek sutrikusiu veidu, tačiau jos veide taip pat matėsi didelis ryžtas. Ką čia sugalvoti kad išsisukt nuo pokalbio? Žinau kad jo ilgam neatidėsiu, bet man reikia bent valandos kad sugebėčiau sukurpti žmogišką pasiteisinimą visam savo elgesiui pateisinti. Šią akimirką aš visiškai nepasiruošęs, tiesiog jei reiktų pasiaiškinti sužlugdyčiau save jau per pirmą sakinį. Kim reikšmingai pažiūrėjo į šalia mano lovos stovinčius Semį ir Edį, nesuklydau atpažindamas balsus, ir jie greit pasišalino. Kim atsisuko į mane, rankos buvo sunertos ant krūtinės. Galvok Homsai, galvok… Ir man šovė tobula mintis, juk aš vakar, ar kada tai buvo, susitrenkiau galvą, taigi pats metas tai išnaudot. Susiėmiau už galvos ir pradėjau cypti.

-Kas tau Domai? - jau pakitusia išraiška paklausė ji.

-Gal..vvv…a. - išlemenavau aš, ji staigiai išbėgo iš palatos. Super tuoj ateis sesutė duos nuskausminamujų tabletę apsimesiu kad ją išgėriau ir galėsiu suvaidinti kad miegu, kol tuo tarpu išties kursiu pasiaiškinimus. Tik dėje, per savo kvailą galvą nepastebėjau kad man į veną įstatytas kateteris, taigi sesutė atėjo ir suleido man nuskausminamuosius.

-Kartu su raminamaisiais. - kaip paaiškino ji. Ir visas mano planas žlugo po penkiolikos minučių užsinorėjus miego.

Domas

Sėdėjau prie ežero ant nulūžusio medžio. Iš čia matėsi gražus baltas namas esantis kitoje ežero pusėje. Įdomu kas ten gyvena. Tikriausiai kokie nors išpuikę turčiai. Mintyse sukosi ta pati plokštelė kaip Kim bučiuoja tą suskį baseine ir tas jos balso pakitimas atsisveikinant su juo.

O su tavim dar susitiksim…o su tavim dar susitiksim…o su tavim dar susitiksim…

Tas saldus ir kartu toks malonus balsas kokiu ji niekada nešnekėjo su mumis. Tas jos moteriškas elgesys, atsisveikinimo bučkis. Ji niekada nežiūrės į mane kaip į vaikiną. Su manimi ji visada elgsis kaip su broliu. Nuo tokių minčių eilinį kartą susinervinau, suėmiau deltais plaukus ir pradėjau juos rauti. Didžiausia mano gyvenimo klaida buvi įsimylėti Kim. Juk aplinkui toks didelis pasirinkimas visokių merginų. Ir visos jos nori manęs. Tikriausiai nei viena neatsisakytu su manimi kur nors išeiti. Na taip aš negaliu jų lyginti su savo Kim, ji nėra tokia kaip kitos, ji gyvenime per daug patyrė kad būtu kvaila ir sentimentali, ji užsigrūdinusi, ji nieko nebijo, vaikinų pasaulis jai nėra paslaptis, ji pati jame gyvena. Bet juk tai ir yra mano bėda, jei ji negyventu mūsų pasaulyje tikriausiai irgi būtu viena iš tų kurios manęs trokšta, tačiau tokios š jos nemylėčiau ir būtu ji man reikalinga lygiai tiek kiek ir visos kitos, pasidulkinti. Taip man bemąstant suskambo telefonas, skambino Semis.

-Klausau. - pakėliau ragelį.

-Žmogau kur esi? Mes ją pametėm. - pasakė jis. Nesupratau apie ką jis kalba.

-Ką pametėt?

-Kim, ji liepė mums dingt, todėl mes nuvažiavom tolyn, tačiau gryžę jos neberadom. - aiškino jis o aš pasiutau supratęs ką jie daro.

-JŪS SEKAT KIM??? - užrėkiau.

-Na taip žmogau, mums irgi nepatinka tai kad ji trainiojasi su kažkokiu neaiškiu čiuvaku. - pasakė jis.

-Ar jums nepakankamai aišku buvo tai ką ji šiandien mums pasakė? Duokit jai ramybę. Jeigu ji pasitiki tuo.. - nutilau akimirkai, buvo sunku jį vadinti normaliai, - vaikinu vadinasi ji žino ką daro. O jei jis jai kąnors padarys, tuomet mes jį sutvarkysim.

-Bet mes manėm… - bandė aiškintis jie tačiau aš jį nutraukiau.

-Eik geriau nosyte papudruok, jei neturi daugiau ko veikt. - piktai iškošiau ir padėjau ragelį. Pakėliau galvą ir mane šokiravo vaizdas kurį pamačiau. Ežeru plaukė valtelė, kurioje sėdėjo kim su tuo savo mulkiu, ji šypsojosi ir…įtempiau regėjimą kad įžiūrėčiau ką ji darė. Ir sustingau supratęs kodėl jos koja taip juda. Ji braukė savo koją jam per kelį… Nepajutau kaip atsistojau ir priėjau arčiau kranto kad geriau matyčiau, tačiau valtelė pasuko į kranto pusę, ir tada dingo tarp medžių. Įsidėmėju vietą kurioje ji dingo ir šokau ant dviračio. Sparčiai myniau link tos vietos. Jaučiau jog elgiuosi nesąžiningai, tiek jos tiek savo atžvelgiu. Neduodu jai ramybės, ir kankinu save. Po penkiolikos minučių jau buvau toje vietoje. Ten pro medžius matėsi maža įlankėlė, kurioje ant smėlio gulėjo Čeisas ir kim jo glėbyje, jis bučiavosi. Mano širdį pervėrė skausmas, kumščiai susispaudė o mintyse jau dešimt kartų sulaksčiau iki jų ir išpėšęs Kim iš jo rankų karštai pabučiavau… Tačiau sveikas protas mane sustbdė nuo tokios beprotybės. Juk ji nuo manęs visiškai atsiribotu ir tada negalėčiau net džiaugtis jos buvimu šalia kaip draugės. Kelis kart giliai įkvėpiau ir tvardydam,as pyktį pavydą ir skausmą stebėjau juos. Jie pradėjo apie kažką šnekėtis. Po kurio laiko Kim išsivadavusi jam iš glėbio pabėgo pakrante link mano pusės. Akimirką buvau išsigandęs kad ji mane pamatė, tačiau keli žingsniai iki manęs ji sustojo. Dabar galėjau puikiai matyti jos veidą ir girdėti ką ji sako. Čeisas ją pasivijo ir suėmė už pečių. Aš jau sunkiai valdžiau save, juk jai gali skaudėti… Girdėjau kaip ji kažką kalba apie išėjimą palikimą ir dar kažkokį velnią. Tuomet Čeisas paprašė juo pasitikėti? Ar aš gerai išgirdau, tas mulkis prašo juo pasitikėti? Ne vaikine tau neišdegs, mano Kim pasitiki tik mumis. Tačiau šią guodžiančią naujieną sugniuždė Kim poelgis, ji silpnai skruostais riedant ašaroms palinksėjo ir stipriai jį apkabino. Daugiau pakelti tokių vaizdų aš negalėjau, taigi pasisukau eiti. Bet dėje, visai nelaiku sasitaikė kelmas už kurio aš užkliuvau ir su didžiuliu garsu nukritau. Bėgti jau buvo per vėlu. Jie jau išgirdo, todėl žvilgsniai garantuotai nukreipti į šitą pusę, ir jei bėgsiu jie garantuotai mane atpažins ir atrodysiu siaubingai kvailai. Jau kėliausi ant rankų kai už savęs išgirdau sutrikusį bet kartu ir piktą Kim balsą.

-Domai???

-Eime. - pasakė jis mums kurį laiką patylėjus ir paėmes mane už rankos pradėjo vestis į ežero pusę.

-Kur mes einame? - paklausiau.

-Aš tau noriu kai ką parodyti. - pasakė nusišypsojęs. Daugiau nieko neklausinėjau, tiesiog ėjau paskui jį. Mes nuėjome ant liepto, prie jo buvo pririšta valtelė.

-Plauksime? - paklausiau sutrikusi.

-Taip plauksime. - nusišypsojo jis. Aš ilipau į valtį, jis įšoko paskui ir pradėjo irtis. Jo kojos buvo ištietos visai netoli mano, ir jis buvo su šortais, taigi aš nusprendžiau paišdykauti. Nusiėmiau basutę ir pėda pradėjau lėtai iš švelniai braukti jo koja aukštyn. Veide žaidė šelmiška šypsenėlė. Mačiau kad jam tai patinka, todėl nesustojau ir tęsiau toliau ką pradėjau.

-Gal baigsi? - paklausė jis šypsodamasis.

-O ką tau nepatinka? - nustebusi paklausiau aš.

-Ne, patinka, tiesiog nežinau ar tau taip elgiantis aš sugebėsiu mus nuplukdyti iki tos vietos kurią noriu tau parodyti. - pasakė jis.

-O dar daug liko iki tos vietos? - paklausiau nesustodama.

-Ne nebadaug, ir Kim, prašau sustok, pakentėk. - mirktelėjo jis man. Aš nusijuokiau ir užsidėjau basutę.

-Kaip nori. - pasakiau. - Taigi kas tai per vieta? - pasidomėjau.

-Kantrybės. - nusijuokė jis. Po kurio laiko jis valtį pakreipė kranto link. Ir tada pasuko į nepastebimą tarpelį. O tada mes atsidūrėme nuostabioje įlankėlėje. Tai buvo nedidelis vandems ratas, aplink jį gražaus smėliuko krantas, o iškart už to kranto viskas tankiai apaugę medžiais. Saulė gražiai apšvietė vandenį. - Čia mano mažas rojus. - pasakė jis šypsodamasis.

-Wow…kaip čia gražu, tiesiog magiška vieta. - kalbėjau netikėdama tuom ką matau, ir vieta išties atrodė magiška. Jis prišvartavo valtelę prie kranti ir išlipęs iškėlė mane sau ant rankų pastatė ant smėliuko. Aš iškart nusiėmiau basutes ir pradėjau lakstyt po krantą. Mano galvoje iškart iškilo matytas vaizdas, aš maža mergytė lakstau po saulėtą papludimį ir krykštauju visai kaip dabar, o už manęs eina susikabine rankomis mano tėvai. Prisiminus juos akyse susikaupė ašaros. Aš nepamenu kada po jų mirties buvau išties laiminga. O šią akimirką aš jutau savyje didžiulę laimę.

-Kas yra? - priėjęs Čeisas pirštais nuvalė dvi pabėgusias ašaras.

-Prisiminiau savo tėvus. - liūdnai šyptelėjau.

-O kas jiems nutiko? - paklausė jis.

-Prieš septynis metus, kai man buvo dešimt metų, su tėvais važiavom iš pajūrio namo, aš sėdėjau gale, brolio su mumis nebuvo. Ir staiga prieš mus ant kelio išdygo vaikas, tėtis greit pasuko vairą į prišpriešinį eismą, bet iš ten didžiuliu greičiu važiavo fūra, ir mes susidūrėme, atsibudau ligoninėje, man buvo lūžę keli kaulai, o kai paklausiau kur tėvai man pasakė kad jie žuvo… - nutilau, gerklę užspaudė skausmas. Negalėjau daugiau apie tai kalbėti, prisiminimai mane drąskė į gabalus. Jis mane apkabino.

-Dabar viskas gerai… - pasakė jis.

-Taip, dabar, tik dabar viskas pradeda darytis gerai, šiandien aš pirmą kartą po tiek laiko pasijutau išties laiminga, čia su tavimi… - nusišypsojau.

-Gera žinoti kad tau padedu. - pasakė jis.

-Net neįsivaizduoji kaip. - šyptelėjau.

Daugiau nesakiau nieko, jis mane pabučiavo, švelniai ir atsargiai, lyg bijodamas sužeisti. O aš atsirėmusi jo glėbyje mėgavausi tuo maloniu jausmu, jaustis mylima. Žinau kad vaikinai mane myli, ir teta mane myli, ir brolis…Tačiau tai kitokia meilė, tai tokia meilė kokią aš jaučiu Domui. Šis jausmas nuostabus, kai esi glėbyje ir jauti kad žmogus tave myli, o dar geriau yra tai kad ir aš jaučiu jog galiu jį pamilti, ir pagaliau išrauti Domą iš savo širdies.

-Tu tokia nuostabi, kad aš vargiai galiu įsivaizduoti jog gali būti tokių tobulų žmonių kaip tu. - pasakė jis atsikvėbdamas nuo bučinio.

-O tu tikrai sentimentalus. - nusijuokiau, kitaip negalėjau, tas visko pašiepimas įaugęs į mano kraują, aš visą laiką praleidžiu su vaikinas, o pas mus tai normalu bendraujant.

-O tu tikrai netokia kaip kitos. - pasakė jis. - Dar nesu sutikes tokios merginos kaip tu. Tau nerūpi visokios smulkmenos santykiuose, tau gerai taip kaip yra, nepaisai jokių visuotinai pripažintu santykių pakopų. - Jam kalbant man pasirodė kad jis išties pradeda mane perprasti, nes aš tokia ir esu.

-Kaip suprasi pakopų? - paklausiau..

-Na, pavyzdžiui pasimatymų kiekis prieš bučinį ir panašios nesamonės. - paaiškino jis.

-Na tikriausiai man tai nerūpi nes aš augau su vaikinais, o jiems tokie dalykai absoliučiai nerūpi. - nusišypsojau.

-Tikriausiai. - pripažino jis. Ir toliau tęsė tą malonų užsiėmimą. Šį kart aš jį nutraukiau.

-Tu minėjai savo svajonių specealybę kokia ji? - pasidomėjau.

-Archiologija. - pasakė jis. - Tai yra tai kuo aš domiuosi nuo pat vaikystės. - nusišypsojau.

-O tu apie ką galvoji tu? - paklausė jis, ir šis klausimas išmušė mane iš vėžių. Aš apie nieką negalvoju, man ateitis nerūpi, tai tik dar vienas trukdis laimei, rūpestis galvojant apie rytdieną.

-Aš negalvoju. - prisipažinau.

-Išvis? - pasitikslino jis.

-Išvis. Nė vienos menkiausios minties apie ateitį. Tu tik nepagalvok kad aš kokia tais nesubrendus mergiščia kuri neturi jokio atsakomybės jausmo. Na man tiesiog tai neįdomu, o tiksliau tai baugina. - pasakiau.

-Baugina? Kuom?

-Na juk mes negalim žinoti ar ryt dar būsim gyvi, todėl tas visas planavimas į priekį išties baugina, pavyzdžiui mano tėvai, jie man geriausias pavizdys. Jie turėjo tiek planų susikūrę savo ateičiai. Ir staiga jų ateitis nutrūko, jos nebeliko kaip ir jų, liko tik arimieji, kuriems jų begalinės svajonės liko kaip skaudus prisiminimas. Todėl man patinka gyventi šiandiena. - pabaigiau jau nebesulaikydama ašarų.

-Ar tu esi kam nors išsipasakojusi apie savo jausmus? - paklausė jis.

-Ne, aš nemėgstu kalbėti apie savo jausmus, tiesą pasakius nesuprantu kodėl tau taip daug pasakoju. - suraukiau kaktą.

-O tu nemanai kad tau galbūt palengvėtu jei išsipasakotum? - Mane suerzino toks jo elgesys. Aš išsivadavau iš jo glėbio iur atsistojus nuėjau pakrante toliau. Po kiek laiko jis mane pasivijo.

-Tu manai kad viską taip gerai žinai, o išties tai tu nieko nežinai. Aš nemanau kad man nuo to būtu geriau, aš tik manau kad tai padarius prisiriščiau prie dar kokio nors žmogaus, o poto jis būtinai mane įskaudintu, paliktu ar dar kokį velnią padarytu. O tai tavo žiniai nėra gerai, nes nuo to būti tik šimtą kartų blogiau. - Jis suėmė mane už rankų prie pečių ir atsuko į save.

-Aš tavęs niekada neįskaudinsiu. - pasakė jis griežtu tonu. - ar supratai? Nedrysk taip galvoti.

-Tu negali žinoti. - pasakiau. - Nežadėk to kas nevisada priklausys nuo tavęs. - liūdnai pasakiau. Ir žinojau kad aš teisi,- mano tėvai irgi nenorėjo manęs palikti, tačiau paliko.

-O ne Kim, mirtis tai nėra palikimas, mirtis vistiek ateina , ankščiau ar vėliau, ir pykti ant jos tu negali. Tai nelogiška, prašau patikėk, pasitikėk manim. - pasakė jis. Aš nusišluoščiau ašaras ir silpnai palinksėjau galvą.

-Gerai, aš pasistengsiu pasitikėt tavim. - pasakiau. Jis prisitraukė mane ir stipriai suspaudė glėbyje.

-Wow… - pasakė jis kai aš galų gale atsiplėšiau nuo jo, jis sunkiai gaudė kvapą. - O tu tikrai pašėlus.

-Žmogau aš tik pabučiavau tave. - nusijuokiau.

-Ir tik privertei mane nežmoniškai susijaudinti vidury gatvės… - pasakė jis. Mano akys nukrypo į jo džinsus. O taip, vaikinui pasistojo nuo mano bučinio.

-Žmogau, tau reik išmokt valdyt savo draugužį. - pasakiau krizendama. - Eime čia yra kavinė. - ir nusitempiau jį link jos. Jis nuėjo į tuoletą susitvarkyti. O aš tuo tarpu paniškai juokiausi. O taip mergyt tu pavarai. Po penkiolikos minučių jis gryžo, atrodė šiek tiek susigėdęs. Aš vis dar juokiausi.

-Ėj… Nustok. Ar tu bent įsivaizduoji kaip aš jaučiuosi? Aš kątik siaubingai apsikvailinau.

-Nagi žmogau, nekompleksuok. Visko pasitaiko. - pasakiau aš temdama jį iš kavinės.

-Ok, pamirštam tai. - pasakė jis eidamas paskui.

-Na, bet tau teks su tuo susitvarkyti. - pasakiau. - Aš neketinu liautis su tavim bučiuotis. Tai per daug nuostabu. - pasakiau, o po to pasigailėjau. Atsisukau į jį jo vienas antakis buvo pakilęs.

-Ką turi omenyje tai sakydama? - paklausė.

-Tikriausiai tai kad tu velniškai gerai bučiuojiesi. - pasakiau.

-Turėčiau suprasti tai kaip komplimentą?

-O ar tai komplimentas pagal tave?

-Lyg ir. - atsakė jis.

-Na tuomet taip. - pasakiau nusijuokdama.

-Tai kas mes dabar pora? - paklausė jis.

-O tu nori kad mes būtumėm pora?

-O tu gali neatsakinėti į mano klausimus klausimais?

-Ne. - nusijuokiau aš.

-Ok, taip aš to norėčiau. - pasakė jis.

-Tai puiku. - atsakiau nubėgdama į priekį.

-Puiku kas?

-Kad tu to nori. - atsakiau.

-Tai mes pora? - vėl paklausė jis.

-Na taip išeina. Ar tau meilužiai skamba geriau? - paklausiau.

-Kodėl tu visada viską paverti juokais?

-Nes tokia esu. - nusijuokiau iš jo sutrikimo. Aš norėjau būti su juo pora, tačiau nenorėjau elgtis kaip sentimentali ir kiekvieną santykių detalę sureikšminanti kvėša, aš nesu tokia.

-Kokia? - paklausė jis.

-Tu per daug klausinėji. - pasakiau. Man nepatinka aiškinti kiekvieną detalę.

-Na taip, nes man įdomu, aš bandau suprasti ir perprasti tave. - pasiteisino.

-Nebandyk, tik laiką veltui švaistai. - pasakiau aš. Ir tai buvo tiesa, jis manęs niekada neperpras. O kaip galėtu, juk net aš pati to nesugebu. Vieną akimirką elgiuosi vienaip kitą kitaip.

-Bandyti visada galima. Už bandymus nieks nebaudžia. - pasakė jis apkabindamas mane per liemenį.

-Jei aš dabar tave pabučiuočiau tu sugebėtum savo draugą nulaikyti vietoje? - paklausiau.

-Tikiuosi tu man to pastoviai nepriminsi. - susiraukė jis.

-Ne, tik kartais. - nusijuokiau. - Tai kaip ten dėl to bučinio?

Jis neatsakė, tik įsisiurbė man į lūpas, bučinys buvo tikrai nepakartojamas. Dabar man atrodė kad galėčiau jį bučiuoti ir bučiuoti, tačiau mano laimę greit pertraukė mašinos pipsenimas. Atsiplėšiau nuo Čeiso ir pamačiau Edžio korvetę. Per langą buvo išlindęs Semis.

-Ėj, susiraskit kambarį. - rėkė jis.

-Semi…aš tave užmušiu. - pasakiau pro sukąstus dantis. Jie sustojo kelkraštyje netoli mūsų.

-Ėj, mergyt, mes tikrai nepiktybiškai, puikiai supratom ką šiandien mums pasakei. Mes tiesiog norėjom pakviesti jus kur nors nulėkt. - nusišypsojo jis. Na ką jie pakeitė strategiją, vietoj tiesioginio mano kontroliavimo bandys man sugadinti kiekvieną akimirką su Čeisu. Aš suurzgiau supratusi ką jie daro.

-Tikrai ne. - pasakiau.

-Tu ant mūsų pyksti? - paklausė Edis. - Kim, mes atsiprašom, tikrai persistengėm. - pasakė jis nusišypsodamas savo pritrenkiančia šypsena.

-Ne aš ant jūsų nepykstu, tiesiog norėčiau kad duotumėt man šiek tiek erdvės. - pasakiau be jokios šypsenos veide. Jie pasimetė, kurį laiką patylėjo tada linktelėjo ir nivažiavo tolyn. Aš tikrai neketinu jiems leisti griauti mano laimės, pagaliau jaučiuosi taip lyg būčiau pajėgi išsikapstyti iš to beviltiško potraukio Domui, o jie bando visą tai sugriauti. Pasamonėje puikiai supratau kad tai nėra vien tik bandymas mane apsaugoti, aš mačiau kad vaikinai nepyksta dėl to ką aš darau, išskyrus Domą. Ir visas šitas cirkas vyksta jo paliepimu. Jis nenori būti su manim, bet ir nenorė manęs matyti su kuom nors kitu. Tai mane skaudina, bet jam teks su tuo susitaikyti. Puikiai suprantu jog visas jo dėmesys man baigsis vos aš vėl busiu laisva ir sėdėsiu kaip ir kiti vaikinai jo pašonėje. Todėl kol galiu išbrisiu iš viso šito šūdo, iš visos tos meilės jam. Ir man pavyks, nes Čeisas man padės.

-Gal eime kur nors kur jie negalėtu mūsų pamatyti ‚netyčia‘ pravažiuodami? - paklausiau.

-Žinoma. - atsakė jis paimdamas mane už rankos. Jis mane nusivedė į savo namus. Tai buvo labai didelis baltas namas ant ežero kranto. Aš susižavėjusi stovėjau ir dairiausi aplinkui.

-Čeisai, čia nuostabu… - murmėjau sukdamasi ratu.

-Na taip mano mama mėgsta gražias vietas, jai reikia tiek prabangos, tiek grožio aplink ją. - šyptelėjo jis.

-Ir tau tai nepatinka ar ne? - paklausiau įskaitydama nepasitenkinimą jo veide.

-Na, dėl jos prabangos troškimo ji paliko tėtį, itekėjo už šio milionieriaus teisininko, jis jai padėjo prasimušti šioje sferoje, dabar ji yra garsi advokatė, ir turi viską ko troško, tačiau visa tai tokia tuštybė. Aš matau kaip ji po savo prabangą slepia savo liūdesį. Ir tai mane erzina, tik nesuprantu kaip jai geras gyvenimas gali būt geriau nei kasnors tikra, pavyzdžiui meilė. - liūdnai šyptelėjo jis. Manyje sukilo kažkoks jausmas, tai nebuvo gailestis, tai buvo kažkas šilto ir malonaus, jo pasakyti žodžiai mane išties sujaudino. Man parūpo sužinoti kuo daugiau apie jį.

-O tavo tėvas? Kur gyvena jis? Kuo jis užsiima?

-Jis gyvena teksase, dirba nedidelio miestelio šerifu, gyvena nedidukame name, tačiau yra patenkintas savo gyvenimu ir darbu. Skirybos su mama jam buvo sunkus smūgis, bet jis nepalūžo ir gyvena toliau. - liūdnai pasakojo.

-Tu jį labai myli. - pasakiau.

-Taip begalo, aš džaugiuosi kad jis žino kas yra verta laimės ir kas ne.

-Tai kodėl tu negyveni su juo? - paklausiau nieko nesuprasdama.

-Nes mano mama advokatė, ji laimėjo globos bylą. Todėl aš su ja pragyvenau visą laiką iki aštuoniolikos, o dabar negaliu išeiti, nes noriu susikurti sau ateitį, ir įstoti ten kur yra mano svajonių specialybė, tačiau mano tėvas negali sau leisti mokėti už mano mokslus universitete kuriame aš noriu mokytis. - pasakė jis. Daugiau nebeklausinėjau, mačiau kad jam sunku apie tai kalbėti. Atrodė lyg jis griaužtūsi dėl to kad daro tai dėl ko pyksta ant savo motinos, gyvena čia dėl išskaičiavimo. Bet mano nuomone jis tik nori susikurti sau geresnę ateitį nei jo tėvai.

-O. - tik tiek sugebėjau pasakyti. Atsisukau į vaikinus ir pamačiau kad jie nepatenkinti. - Pasakyk jam kad tuoj ateisiu. - pasakiau nenusukdama žvilgsnio nuo vaikinų.

-Pirma pinigai, po to paslaugos. - pareiškė jis. Aš net žaktelėjau.

-Kiek tu nori? - paklausiau, netikėdama kad moku pinigus savo broliui.

-Na šiaip būtu penki baksai, bet kadangi tu nesusimokėjai praitą kartą tai tada 10. - pasakė jis išsišiepęs.

-Semi duok jam dešimt baksu. - susinervinusi pasakiau. Šiuo metu man mažiausiai rūpėjo ginčytis su broliu, nes šiaip tai aš jam nemokėčiau.

-Aš nemokėsiu jam kad perduotu tam suskiu kąnors. - pasakė suraukęs savo modelio veidelį.

-TIESIOG DUOK JAM TUOS PINIGUS!!!! - užrėkiau aš. Semis greit išsitraukė pinigus ir padavė pasimetusiui Eriui.

-Em…kas čia vyksta? - sunerimęs paklausė jis.

-Eri, pinigus gavai tai ir vykdai, kol aš dar nepersigalvojau. - ramiai pasakiau, nenorėjau rėkt ant savo broliuko. Eriui išėjus giliai įkvėpiau ir prabilau. - Dabar taip, kad nei vienas iš jūsų nesakytumėt man nė žodelio. Aš einu susitiksiu su Čeisu, ir galbūt praleisiu su juo visą dieną, dar nežinau. Bet betkokiu atveju jūsų tai nekąso. Ir išeisit pro garažo vartus. - pasakiau.

-Kim, kas mes šiukšlės kad net pro duris kaip normalūs žmonės negalim išeit? - užsiplieskė Egis.

-Jo tu mus įžeidinėji. - pridūrė Tonis. Giliai įkvėpiau tvardydama pyktį.

-Ok, einat pro duris, bet - iškėliau pirštą juos sustabdydama. - Jei išgirsiu bent vieną komentarą Čeisui, galit pamiršt kad aš egzistuoju. Aišku? - paklausiau pirštu pravesdama ties kiekvieno nosim.

-Mhm…- nepatenkinti sumurmėjo ir patraukė link išėjimo. Išėjo ramiai kaip aš liepiau. Čeisas pamatęs mano veido išraišką paklausė.

-Nelaiku?

-Ne, laiku, viso šito vis tiek nebūčiau išvengusi. Gal einam pasivaikščioti? - paklausiau.

-Žinoma. - pasakė jis. - bėje, gražiai atrodai. - Ir kai jis tai pasakė aš prisiminiau kaip aš atrodau, vaikinams taip rodytis nebijojau, nes jie dar ir blogesnių vaizdų yra matę, ir be to jie juk mano draugai, bet prieš Čeisą…Tai jau visai kita. Nė pati nepajutau kaip nuraudau.

-Ketinau eiti krapštytis prie mašinos. - kvailai šyptelėjau. - Bet jei minutėlę palauksi aš tuoj persirengsiu ir mes galėsim eiti.

-Na dėl manęs tai gali neparsirenginėti, atrodai velniškai karštai. - šyptelėjo jis. Aš tik kumštelėjau jam į petį.

-Turėčiau tai suprasti kaip komplimentą? - paklausiau tą patį klausimą kurį uždaviau jam prieš įmetant mane į baseiną.

-Dar ir kokį. - nusijuokė jis. Tačiau aš vis tiek nubėgau persirenkti. Greit užsimečiau džinsus, juodą aptemtą maikutę ir nusičiupau rankinuką. Dar prieš išeidama greit spintos viršuje iš dėžutės išsitraukiau cigarečių pakelį ir žieptuvėlį. Įsimečiau į tašę, ir persibraukusi šukomis plaukus nubėgau į apačią.

-Na va mes galime eiti. - pasakiau. Tačiau nespėjus nė durų atidaryti iš virtuvės išlindo teta.

-Kur išsiruoši? - paklausė ji šluostydamasi rankas į prijuostę. O tada pamatė Čeisą. Jos veide atsirado stulbinamai kvaila šypsena. - Labas, kas būsi? Man rodos tavęs nesu mačiusi tarp Kim gaujos. - pasakė šleikščiai persaldintu balseliu, man net gėda pasidarė dėl tokio jos elgesio.

-Aš Čeisas Toris. - prisistatė jis šypsodamasis.

-O aš esu Samanta, Kim teta. - nusišypsojo ji.

-Na Samanta malonu susipažinti. - maloniai pasakė jis. - Mes su Kim planuojame eiti pasivaikščioti jei jūs nieko prieš. - maloniai pasakė jis.

-Na taip žinoma eikit, aš jums sutrukdžiau. - linksmai pasakė ji. Tai buvo keista, vaikinai su ja taip pat elgdavosi mandagiai šypsodavosi ir visą kitą, bet ji su jais niekada maloniai nesielgė.

-Tai tada viso gero. - Pasakė jis atidarydamas duris ir palaukdamas kol aš išeisiu. Mums išėjus teta prisispaudė prie staktos ir tūpu žvilgsniu ir šypsenėle nusekė mus keliu.

-Tai buvo kraupu. - pranešiau.

-Na jo, jos šypsena žavinga. Tokia kaip vaškinė, įdomu aš sugebėčiau išsišiepti iki krūminių dantų kaip ji? - paklausė jis bandydamas. Aš nusijuokiau ir pastūmiau jį.

-Baik, tu jai patikai. - pasakiau tai kas buvo ir taip aišku.

-Tikrai? - paklausė jis.

-Dah! Juk pats matei, jos šypsena ir visa kita. Ji taip niekada nesielgė su nei vienu iš mano draugų. - pasakiau.

-Na taip, nes aš toks pribloškiantis, kaip kokia uper žvaigždė. - pasakė jis kvailai išsišiepdamas.

-Oooo taaaaaip. - nusijuokiau aš užvertusi galvą, ir tai buvo keista, nes aš taip niekada nesijuokiu. Negi aš koketuoju? Aš juk nemoku koketuoti. Aš nesu kokia nors kvaila koketuojanti mergiūkštė. Aš esu kieta miestelyje viena populiariausia mergina. Tačiau prie jo aš pati to nepastebėdama pavirstu į kažkokią susileidusįą mergyčką.

-Kas yra? - paklausė jis pamatęs mano sunerimusią veido išraišką.

-Nieko, tiesiog pastebėjau kad kai būnu su tavim pradedu elgtis kitaip nei visada. - pasakiau suraukusi kaktą.

-Kaip kitaip?

-Na pavyzdžiui koketuoju, juokiuosi ko paprastai prie svetimų nedarau. - prisipažinau, ir dar pridūriau, - arba sakau dalykus kuriuos paprastai nutylėčiau.

-Na gerai, o kas pagal tave yra nesvetimi? - paklausė jis.

-Vaikinai. - pasakiau, o tada patikslinau, - mano vaikinai.

-Tavo vaikinai…- pakartojo jis, - tu prie jų baisiai prisirišusi arne?

-Jo, jie man svarbūs, kaip ir aš jiems. Kartais mane erzina jų nepagrystas elgesys, kaip pavyzdžiui noras kontroliuoti mano gyvenimą, bet tai tik įrodo kaip aš jiems rūpiu. - pasakiau. - Na va ir vėl.

-Kas ir vėl? - nesupratęs paklausė jis.

-Aš ir vėl tau pasakoju dalykus kurių niekam gyvenime nesu pasakojusi. - paaiškinau aš.

-O tai blogai?

-Nežianau, tikriausiai ne, tik tai velniškai keista supranti? - paklausiau.

-Tikriausiai. Bet manau tu priprasi. - išsišiepė jis.

-Priprasiu? - nusijuokiau. - Prie ko priprasiu?

-Prie to kaip su manim bendrauji, nes aš neketinu nustoti bvendrauti su tavimi mergyt. Tas mūsų bučinys baseine…- jis nutilo, bet aš bijoju prsižioti, man buvo begalo įdomu ką jis pasakys. - Aš negalėjau nustoti galvot apie tave, ir tavo atsisveikinimas…- jis šyptelėjo. - Tik nepagalvok kad aš koks sentimentalus mulkis.

-Aš būtent taip ir pagalvojau, jau buvau sukūrusi visą planą kaip nuo tavęs pabėgt…- pajuokavau, - bet kadangi tu pasakei kad toks nesi tai tikriausiai nebebėgsiu. - išsišiepiau.

-Na taip, su tavim sunku, aš kątik bandžiau būt rimtas ir tau prisipažinti o tu viską nuleidai juokais. - pasakė jis pakeldamas mane už liemens. Pradėjau juoktis.

-Ėj vaikine, tau teks liautis mane kilnojus…- juokiausi aš. Jis mane nuleido, ir aš atsidūriau taip arti, tiesiog prisispaudusi prie jo.

-Kodėl..- jis norėjo kažko klaust, bet aš pasistiebiau ir užčiaupiau jį bučiniu.

-Na…- numykiau begalo sutrikusi dėl tokios jų reakcijos, jie visi tiesiog žudė Čeisą žvilgsniu, bet jam tai atrodė nė motais, jis ir toliau laikė rankas man ant liemens ir laukė ką aš jiems atsakysiu. - Matyt aš persigalvojau. - pasakiau ir nekaltai nusišypsojau. Domas tiesiog degė pykčiu.

-Greit lipk iš baseino, jau naktis peršalsi. - pasakė jis su aiškiai juntamu kartėliu. Aš atsisukau į Čeisą ir truktelėjusi pečius išsilaisvinau iš jo glėbio.

-Jis gal tavo vaikinas? - sutrikęs sušnabždėjo man į ausį. Aš paurčiau galvą, - Brolis? - vėl papurčiau, - Giminaitis? - vėl neigiamas atsakymas. - Tai kokio velnio? - jau nieko nebesuprasdamas paklausė jis.

-Jie manimi rūpinasi. - pasakiau tuom kuo reikėjo tikėti, nes tikėti tuo kad Domas pavydi tiesiog negalėjau sau leisti, to būtų buvę per daug.

Čeisas iššoko iš baseino ir pasilenkęs iškėlė mane už liemens. Dar prieš pastatydamas ant žemės apsuko ratą ore aplink save. Aš nesusilaikiau nesusijuokusi.

-Pastatyk ją ant žemės. - suurzgė Tonis. Aš nuleista ant žemės atsisukau į jį.

-Ėj ramiau vyruti, mes tik kvailiojam. - pasakė jam čeisas. Visa penkiuke iškyrus Domą agresyviai žengė link Čeiso. Pakvipo muštynėmis, aplink mus rinkosi vis daugiau publikos. Žinojau kad kova bus nelygi ir Čeisas bus sudaužytas kaip kriaušė. Kažkodėl mano viduje sukilo pyktis ant vaikinų ir noras apsaugoti Čeisą.

-Viskas! Gana! - užrikau aš, vaikinai iš kart pakreipė žvilgsnį į mane. Aš žinojau kad aš turiu jiems valdžios, tačiau niekada ja nesinaudodavau nesant reikalui. - Jūs visi susirenkat šmutkes ir varot į mašiną. - griežtai pasakiau, tada pasisukau į Domą. - su tavim mes dar pasišnekėsim. - perspėjau, - o dabar ir tu čiuoži į mašiną. - tuomet pasisukau į Čeisą ir pakštelėjusi jam į lūpas pasakiau. - O sutavim dar susitiksim. - tai nuskambėjo nesulyginamai švelniau nei tai kokiu tonu kalbėjau su vaikinais. Už savęs išgirdau garsų trenksmą, greit atsisukau ir pamačiau kad tai Domas išvertė konteinerį. Taigi visa šlapia čiupau netoliese besivoliojusį rankinuką ir pasileidau bėgti link Domo. Pasivijusi sulėtinau ir ėjau taip pat kaip jis.

-Kas tau užėjo? - piktai paklausiau.

-Ne Kim, kas tau užėjo? - dar pikčiau perklausė jis.

-Man? - sutrikau.

-Taip. Kokia proga pradėjai trintis su visokiais neaiškiais? A? - nuo jo klausimo aš pasiutau, supratau kad man reiks su jais visais apie tai pasišnekėti, bet ne dabar, dabar reikia juos visus išvežioti po namus, nes jie kaip reikiant išgėrę ir ne su girtais apie tai šnekėtis. Visą likusį kelią neištariau nė žodžio. Priėjus prie mašinos atrakinau duris atsisėdau ir užkūrusi variklį laukiau kol vaikinai susės. Tuomet pajudėjau. Kol išvežiojau visus po namus vis dar tylėjau. Liko tik Domas. Sustojau prie jo namo. Jis atsidarė dureles ir atsisuko į mane.

-Kim, tikiuosi kad tai nepasikartos. - tai pasakęs jis uždarė dureles ir nuėjo į vidų. Siaubas, nejau jie išties mano kad jie šitoje situacijoje yra teisūs? O velnias, ryt laukia žiaurus pokalbis. Gryžau namo, jau buvo pirma valanda. Numečiau tašę ir įsiroviau į virtuvę. Kai nervinuosi daug valgau, tam kad nerukyčiau. Atsidariau šaldytuvą, pasiėmiau varškę, iš šaldiklio ištraukiau ledus, ir iš spintelės džemą. Nervingai trepčiodama po virtuve pertryniau varškę atšildžiau ledus iki vientisos masės, ir viską sudėjusi į vieną bliūdą užpyliau braškiu džemu. Pasiėmiau šaukštą ir nieko nelaukdama, tiesiog taip stovėdama virtuvėje atsirėmusi į spintelę ėmiau valgyti, užsimerkiau ir kaifavau jusdama kaip ledai tirpsta burnoje… Suvalgiusi visą didžiulį bliūdą šio skanėsto patraukiau į miegamajį. Jaučiausi šiek tiek aprimus, dabar kai organizmas turėjo ką veikt ir šiek tiek atsitraukiau nuo minčių apie pokalbį su vaikinais, pasinėriau į Čeiso bučinio prisiminimus. O tas vaikis šioje sferoje pasikaustęs. Buvo keista užmigti galvojant ne apie Domą, o apie Čeisą, bet miegas buvo malonus, ir sapnai geri.

Ryte nubudau kažkieno žadinama. Tai buvo mano brolis Eris. Jam 8 ir jis įkyrus vaikis.

-Eri kiek kartų tau sakiau kad paliktum mane šeštadieniais ramybėje? - skundžiausi veidu stipriai įsikniaubusi į pagalvę.

-Bet Kim, pas tave susirinko visi tavo draugai, - linksmai pranešė. Mano rankos atsipalaidavo, galva greitu mostu pakilo nuo pagalvės.

-Kur jie? - paklausiau.

-Garaže. - atskė jis vis dar sėdėdamas ant mano lovos.

-Ok bernužėli, laisvas. - pasakiau. Jis pakėlė antakį.

-O už paslaugą kas sumokės? - paklausė jis tiesdamas į mane atverstą delną. Siaubas, nejau jam tikrai tik 8? Negalima jam leisti bendrauti su vaikinais…Jie jį primoko man visai neparankių dalykų.

-Eri, tu nematai kad aš guliu lovoje? Sumokėsiu kai apsirengsiu. O dabar apleisk patalpą. - pasakiau piktai niurnėdama. Jis atsiduso ir išėjo. O taip vaikyti, tau dar mokytis ir mokytis.. Greit įšokau į maikutę ir užsimečiau mechaniko kombinezoną, šiandien planavau pasiknisti prie tetos kraislerio. Visa susivėlusi, užtinusi ir pikta kad buvau išversta iš lovos nusileidau į apačią.

-Kim, jei šie vaikinai pas mus rinksis jau ir šeštadieniais nuo pat ryto turėsiu paprašyti susirasti kitą vietą susitikimams. - pagrasino man teta iš virtuvės. Aš nieko nesakiau tik kaip lunatikė atsidariau šaldytuvą ir išsitraukiau jogurtą, tada iš kavinuko įsipyliau kavos į puodelį ir su visu šitu turtu patraukiau į garažą.

-Ką jūs asilo galvos čia darot taip anksti? - vietoj pasisveikinimo piktai paklausiau.

-Na kim ir tau labas. - nusišypsojo Edis.

-Tu čia man nesišypsok! Vakar visi žiauriai man pridirbot, ir neliksit neišsisukę. - pasakiau taisydamasi ant būgnininko kėdutės. Tiesa mano garaže buvo įrangta kaip ir mūsų undergraudinės grupės buveinė, kadangi Tonis grojo klavišiniais, aš bugnais, o Domas su Semiu gitaromis. Likę tik šiaip sėdėdavo čia.

-Tiesą pasakius mes apie tai pasikalbėti ir atvarėm. - kažkaip keistai pasakė Domas.

-Nu ok, aš ir planavau su jumis apie tai pasikalbėti. - pasakiau.

-Tai va, mums nepatinka kad tu triniesi su kažkokiais neaiškiais vaikinais, ir mes nusprendėm kad jei tu kažką nusižiūrėsi turėsi prieš ką nor pradedant pasakyti mums kad mes galėtumėm apie jį viską išsiaiškinti. - išpyškino Domas, taip laisvai nė nėužsikirsdamas, atrodė visiškai tikintis tuom ką sako, o aš jau nebežinojau ką ir besakyti.

-Ok, dabar jūs visi užtylat, ir neprašnekat iki kol aš baigsiu. - pasakiau griežtu žvilgsniu perverdama juos visus. - Nedryskit taip su manimi elgtis, aš jums ne koks naminis gyvunėlis kad darytumėt su manim ką norit. Aš ir esu žmogus, mergina galų gale. Man taip pat patinka vaikinai kaip jums panelės, ir jei aš užsinorėsiu su kokiu nors vaikinu pasilinksmint ar užmegst rimtesnius santykius, tai tikrai nelauksiu kol jūs duosit man leidimą. - nutilau, jie vis dar tylėjo. Giliai įkvėpiau ir paklausiau. - Kodėl jūs galit dulkint kiekvieną pasitaikiusią paną, o aš negaliu net pasilinksmint žmogiškai? Kas čia per nesamonės? Ha? Mes juk tik draugai o ne koks nors sumautas haremas, kuriame vietoj moterų vyrai. - vėl įkvėpiau, o minčiū gausa tiesiog kunkuliavo galvoje. - Nor ir hareme nieks neturi teisės kelt kazkokiu pavydo scenų. - išspjoviau tai ką buvau nusprendusi nutylėti.

-Pavydo scenų? - kaip įgeltas perklausė Domas.

-Taip Domai. Nes tai neatrodė niekaip kitaip kaip juodas pavydas. - na jei jau pradėjau tai ir pabaigsiu.

-Kim, tai nebuvo pavydas, mums tiesiog pasidarė dėl tavęs neramu. - pasakė jhis.

-Na taip tu įsivaizduok kaip mes jaustumėmės jei tau kas nors ką nors padarytu. - pridūrė Marius.

-Lyg mes šešiese nesugebėtumėm apsaugoti tavęs vienos. - pabaigė Darius.

-Apsaugoti? Ką nors padarytų? Kuom jūs mane laikote? Kokia nors gležna mergele? - piktai paklausiau.

-Na nelaikom tavęs gležna, bet tu nesi vaikinas Kim. - pasakė Semis.

-AŠ MO-KU AP-SI-GI-NT!!!! - išskiemenavau. - ir prašau pabaikit šitas nesamones. Aš visiškai nenoriu su jumis pyktis. - Su tais mano žodžiais į garažą įėjo Eris. - Eri nyk iš čia. - sušnypščiau ant jo.

-Am, Kim tai kad pas tave atėjo kažkoks Čeisas? - pranešė jis klausdamas ar teisingai pasakė vardą.

-O. - tik tiek sugebėjau pasakyti. Atsisukau į vaikinus ir pamačiau kad jie nepatenkinti.

Išlipome iš mašinos ir nuėjome prie minios. Visos merginos iškart pradėjo šnabždėtis ir tvarkytis savo plaukus. Atrodė apgailėtinai. Aš stovėjau priekyje, šalia manęs buvo jis. Toks mielas ir paslaugus, jis žiūrėjo į mane ir šypsodamasis kažką sakė. Šią akimirką taip užsinorėjau ranka perbraukti jam per skruostą ir švelniai pakštelėti į lūpas. Jos atrodo toookios skanios.

-Kim? Ar girdi ką sakau? - pažadino mane iš svajonės jis, ir aš suvokiau kad ničnieko negirdėjau.

-Oj, atleisk, aš išsiblaškiusi. Ką sakei? - perklausiau, bet jis tik nusijuokė.

-Nieko Kim, nieko. - ir vėl apdovanojo mane nuostabia šypsena. Tačiau šį nuostabų momentą nutrukė link mūsų einančios šešios merginos. Tai buvo tos pačios kurias valgykloje išvadinau žiurkėm. Viena jų pati tragiškiausia Ela Gaver, priėjo prie Domo ir pirštu perbraukė jam per krūtinę. Aš staigiu judesiu užsisukau į Tonio pusę, bet ten irgi jau darbavosi viena iš jų. Apsidairiau ir pamačiau kaip visus mano vaikinus užpuolė furijos, o jie stovėjo kvailai išsišiepę. Ach kokie vaikinai nesubrendę. Naudojasi tik vienu procentu smegenų kai kalba eina apie paneles. Šneka vien apie automobilius ir sportą norėdami pasirodyti kokie vyriški jie yra. Ir nuolat galvoja apie seksą. Kažkur skaičiau, kad vaikinai apie seksą pagalvoja - vidutiniškai - kas penkiolika sekundžių! Keturis kartus per minutę! Du šimtus ir keturiasdešimt kartų per valandą, be to nepamirškime kad vaikinai dar ir svajoja apie seksą… Jei taip yra, išties neramu. Per penkiolika sekundžių vos spėji pasisveikinti. Nieko nuostabaus kad patinkančiai panelei vaikinai niekada nieko protingo ir nepasako. Na gal kiek persistengiau. Negaliu širsti ant jų. Juk jie to nori, kaip ir aš noriu Domo. Skirtumas tik tas kad jie nebijo pasiimti tai ko nori, o ir nori jie to tik vienam kartui.

-Na tai ką panelės eime? - pasakė Tonis iki ausų išsišiepęs. Jos šyptelėjo ir nusekė paskui vaikinus į vidų. O Ela pasiliko prie menęs.

-Eik mažiuk su visais aš tuoj tave susirasiu. - pasakė Domui ir mirktelėjo. Elgėsi kaip tikra kekšė. - Na ką? Likai be savo užnugario? Įsidėmėk jie mūsų. - paskė ji man grasinančiu tonu. Drasi  gyvatė. Nu nieko čia visiems matant aš su ja nesiaiškinsiu, bet tikrai šito taip nepaliksiu.

-Oj mergyt tik nereikia čia man grasinti. - kiek galėdama ramiau pasakiau. - Eik pasidžiauk, kol gali, juk vistiek vakarėliui pasibaigus jie visi gryš pas mane. - nutilau o po to dar pridūriau. - nors kas ten žino, gal nereiks laukti kol vakarėlis baigsis, jie gryš vos tik gavę ko jiems reikėjo. - šyptelėjau nužvelgusi ją.

-Na žinoma, juk tu jiems suteikti ko jie nori esi nepajėgi. - bandė suvaryt mane, bet jai nelabai sekėsi.

-Tai žinoma, aš juk ne kekšė. - tai pasakiusi nusisukau ir patraukiau link baseino. Jaučiausi gerai. Juk žinau kad palyginti su šitomis kvailėmis aš jiems esu tūkstančius kartų svarbesnė. Na bent bandžiau sve tuom įtikinti. Prie baseino stovėjo stalas su vienkartiniais indais alui, pasiėmiau vieną jų ir išsitraukusi iš rankinės sultis susipyliau. Nenorėjau kad kas knistu protą kad negeriu, geriau jau galvos kad geriu.

Įėjau į vidų, nusprendusi susirasti Beitą ir pasijuokti iš jo. Ilgai ieškoti nereikėjo, jis stovėjo prie įėjimo ir bandė visiems sutiktiems išaiškinti kad čia įvyko kažkokia klaida ir visi ne ten susirinko. Man pasidarė baisiai smagu.

-Ėj, Beitai! - priėjusi trinktelėjau jam per petį, - žmogau kietas vakarėlis. - šypsojausi.

-Ėmmm…ačiū. - pasakė jis elgdamasis kažkaip keistai. - Žinai, surengiau jį dėl tavęs. - pasakė jis, ir aš ėmiau juoktis, va čia tai vyras suvėmė.

-Bet juk kątik tiems žmonėms sakei kad jie kažką supainiojo, nes tu vakarėlio nerengei. - pasakiau vis dar besijuokdama iš jo svaičiojimų.

-Na taip, bet jie ir neturėjo ateiti. - bandė aiškinti jis man situaciją, tačiau aš jam palengvinau šitą nemalonią padėtį.

-Ok, Beitai neraeikia čia aiškintis, svarbiausia kad smagus vakarėlis, o aš ta proga einu pašokt. - pasakiau jau eidama link šokančios minios. Tačiau jis čiupo mano ranką.

-O gal nori pašokti su manim? - paklausė jis juokingai išlenkdamas savo antakį virš akinių. Jau žiojausi atsakyti, bet už mane atsakė kitas vyriškas balsas.

-Ne Beitai, ši  panelė užimta visam vakarui. - atsisukau, o ten stovėjo man nematytas gražuolis.

-Aš manau kad kim turėtu pati pasakyti. - paprieštaravo Beitas. Na nejaugi aš kritau Beitui į akį? Nuo šitos minties mane apėme juokas. Jis atrodė toks viščiukas čia stovėdamas ir bandydamas rungtiniauti su šiuo neapsakomai gražiu vaikinu.

-Na Beitai nesupyk, bet tikrai ne šį vakarą. - pasakiau aš, ir užsisukusi patraukiau link šokančiūjų. Į tą vaikiną nė nepažiūrėjau, man nereikia kad mane gelbėtu kas nors, aš pati puikiai sugebu susitvarkyti taip kaip man reikia. O jei jis galvojo kad taip pasielgdamas patrauks mano dėmesį tai labai klysta. Sustojusi krašte šokančiūjų dairiausi pažystamų veidų, kai man į ausį sušnibždėjo tas pats vaikinas.

-Ei, kodėl pabėgai? - atsisukau į jį, jis buvo pasilenkęs mano ausies lygije, todėl man atsisukus mūsų veidai buvo vos per centimetrą viens nuo kito.

-Klausyk, - nė truputi neatsitraukusi pasakiau jam į veidą, - man nereikia apsaugos. Laisvas. - tai pasakiusi užsisukau.

-Oho! Koks charakteris. - nusijuokė jis. - Bėje aš visai nenorėjau tavęs gint, tiesą pasakius nemanau kad nors vieną paną reiktu gint nuo Beito. Aš tiesiog norėjau pasiūlyti tau pašokt. - pasakė jis, aš atsisukau ir pamačiau jo išsišiepusį veidelį. Nieko negalėjau sakyt žavesio jis turėjo, na gal ne tik žavesio, jis buvo tiesiog tobulas.

-Labai įdomi tavo taktika. - pasakiau vis dar rimtu veidu.

-Na, ėjau prie labai įdomios merginos, tai ir taktiką atitinkamą pasirinkau. - visiškai savimi pasitikintis saldainiukas, pagalvojau, gal jam ragus įstatyti? Bet tos rudos akytės tiesiog žaibavo į mane ir aš nesugebėjau atsispirti.

-Ok, bet tik vieną šokį. - pasakiau. Jis parodė savo baltutėlius dantis ir ranka persibraukė rudus plaukus. Veido išraiška buvo pergalinga, ir aš nusijuokiau. Na juk nieko blogo nenutiks jei aš vieną vakarą atsipalaiduosiu. Juk vistiek ryt vėl svaigsiu apie Domą. Taigi, išjungiau savo ginybinį mechanizmą ir paėmusi gražuolį už rankos nusitempiau į šokių aikštelės vidurį.

-Bėje, aš Čeisas. - nusišypsojo jis.

-Aš Kim. - pasakiau.

-Žinau!!! - bandė perrėkt muziką jis. Aš nusišypsojau ir ėmiau šokt. Grojo Lady Gaga -Just dance, man ši daina nelabai patiko, o jei tiksliau tai buvo atsibonusi todėl aš tik lingavau į šonus pristatinėdama viena koją prie kitos. Taip mums bešokant muzika nutilo ir kažkas paleido kitą dainą. Tai buvo Mark Medlock- mamacita. Čeisas griebė mane už rankų ir prisitraukė prie savęs, ir mes pradėjom judėti rumbos žingsneliu, byvo labai smagu aš daug juokiausi, jis mane sukiojo, kilnojo ir užvertinėjo per liemenį. Dainai pasibaigus užsimetė mane sau ant peties ir pradėjo nešt iš šokių aikštelės.

-Paleisk!!! - cypavau aš bandydama išsilaisvinti, tik nedėjau daug pastangų man buvo smagu. - Kur mane neši? - nustačiusi pikta toną paklausiau.

-Mmm…tau reik atvėst, nes šokdama atrodei taip karštai. - pasakė jis juokdamasis.

-Man tai priimti kaip komplimentą? - paklausiau. Bet nesulaukusi atsakymo suvirškinau ir tai ką jis prieš tai pasakė. - Pala, kaip suprast atvėst? - su tais mano žodžiais jis mane persikėlė sau į glėbį ir nusijuokė.

-Išsimaudyt. - aš nesuspėjau sureaguoti kad mes jau prie baseino, kai jos į jį įšoko su manimi savo glėbyje. Išnirau gaudydama orą.

-Beprotis! - juokdamasi rėkiau plaukdama link jo. Jis nusijuokė ir užsisukęs spruko nuo manęs. - Nepabėgsi, aš greita plaukikė! - rėkiau jam, tuomet pradėjau kaip galiu greičiau būdama su rūbais jį vytis. Vijausi neilgai, nes man jau priartėjus prie jo jis staigiai atsisuko ir aš atsitrenkiau į jo raumeningą krutinę. Nė nepajutau kaip mūsų lūpos susilietė ir mes pradėjome aistringai bučiuotis. Tačiau bučinys truko neilgai, sau už nugaros išgirdau kelis piktus krenkštimus. Sustingau ir mėšlungiškai atsisukau, ant baseino krašto stovėjo visi mano vaikinai, o Domas priekyje kaltinamai tarė.

-Maniau kad šiandien nenorėjai maudytis baseine.